Vienas ryškiausių paskutinio dešimtmečio Europos vidutinių distancijų bėgikų – norvegas Jakobas Ingebrigtsenas – po Achilo sausgyslės operacijos grįžta atgal į taką. Vis dėlto jo komanda jau patvirtino, kad geguži ir birželį olimpinis čempionas dar nestartuos, o pirmieji oficialūs varžybų taškai gali būti įmanomi tik vasaros antroje pusėje.
#Jakob Ingebrigsen
Žinia apie operaciją Norvegijos lengvosios atletikos sirgaliams atėjo dar šių metų pradžioje. Procedūros tikslas – pašalinti randinį audinį iš paratenono, t. y. apsauginio dangalo, supančio Achilo sausgyslę. Tokio tipo operacija šiandien laikoma palyginti rutinine, tačiau elito sportininkams kiekviena papildoma savaitė be konkurencijos atneša svarbių klausimų dėl sezono planavimo.
Pasveikimo greitis nustebino daugelį stebėtojų. Jau dvidešimt trečią dieną po operacijos Jakobas su vienos vidurinės mokyklos sportininkais nubėgo aštuonis kilometrus ant tako – savo treniruočių dienoraščiuose tai pavadino „pirmuoju nuoširdžiu žingsniu link sezono“. Pranešama, kad jį socialiniame tinkle palaikė ir tėvas bei buvęs treneris Gjert Ingebrigtsenas, ir naujasis ekipos personalas.
Vis dėlto agentas Daniel Wessfeldt, kalbėdamas su žiniasklaida, paneigė bet kokias spėliones dėl ankstyvo grįžimo į tarptautinį karuselį. „Birmingamo Europos čempionatas šiemet gali būti pernelyg ankstyvas“, – atviravo komandos atstovas, pridurdamas, kad sportininkas pirmiausia turi apsaugoti save nuo perdegimo.
Tai reiškia, kad Oslo „Bislett Games“ – tradiciškai gegužės pabaigoje vykstantis „Diamond League“ etapas – Ingebrigtseno pirmąkart per pastaruosius kelerius metus liks be pagrindinio pasaulio žvaigždės akcento. Tai jau antras iš eilės sezonas, kai Jakobas savo gimtuosiuose Osle žiūrovų neaplankys. Norvegams tai – emocinis dūris, juolab kad būtent Osle Ingebrigtsenas pasiekė vieną iš svarbiausių sezono atidarymų.
Jeigu pagal komandos kalendorinę kreivę viskas eis teigiama linkme, optimistinė data, kurią aptarinėja agentas Daniel Wessfeldt ir „Nike“ atstovai, yra liepos 4-osios „Eugene Diamond League“ etapas Oregone. Būtent ten Ingebrigtsenas galėtų išbandyti savo Achilo sausgyslę aukšto greičio režimu prieš pasaulio čempionatą.
Treneriams ši situacija – vertinga praktinė studija. Achilo sausgyslės operacijos po elito karjeros dažniausiai pareikalauja keturių–šešių mėnesių santykinai konservatyvaus pasveikimo grafiko, kurio pirmoji dalis sukasi apie izometrinį krūvį, baseiną ir labai dozuotą mažo intensyvumo bėgimą. Greitis, kalvelės ir varžybinis ritmas paprastai grįžta tik paskutinėje atsigavimo fazėje.
Norvegijos treneriai šįkart taiko išmanius būdus stebėti progresą – plačiai naudojamos mobilios biomechaninės platformos, kasdienės pulso variabilumo (HRV) sekos ir laktato kreivės. Visa tai padeda išvengti perkrovos ir grįžti ne tik per anksti, bet ir ne per vėlai. Treneriai prisipažįsta, kad dažniausia klaida yra net ne ankstyvas, o per ilgas „saugaus režimo“ laikotarpis, kurio metu prarandama varžybinė dvasia.
Lietuviams ir kitiems Baltijos regiono atletams Ingebrigtseno istorija – puiki galimybė pamatyti, kaip atrodo modernus „grįžimo į elito“ procesas, kuriame nėra paslapčių, bet yra daug disciplinos. Geri jaunieji 800 ir 1500 metrų bėgikai šiuo metu visame žemyne stebi kiekvieną Norvegijos žvaigždės žingsnį, ieškodami praktinių užuominų savo pasiruošimui.
4active.lt sirgaliai gali tikėtis, kad ir be Jakobo Europos vidutinių distancijų sezonas šiemet bus įdomus – britai turi Joshą Kerr, prancūzai – Azzeddine Habzą, o tarpe ne stinga ir kalbų apie pirmąjį didelį Lietuvos vidutinių distancijų atstovą po ilgos pertraukos. Tačiau pagrindinė intriga vis tiek bus ta pati: ar Norvegijos žvaigždė liepos pradžioje pajėgs pasakyti, kad „geriausia – dar prieš akis“, kaip socialiniame tinkle prieš keletą savaičių sakė pats Jakobas.
Gegužės 2–3 dienomis Botsvanos sostinėje Gaborone vykęs Pasaulio atletikos estafečių čempionatas (World Athletics Relays Gaborone 26) buvo tikra šiuolaikinės lengvosios atletikos šventė – pilna rekordų, netikėtumų ir emocijų. Treneriai visame pasaulyje stebėjo šias varžybas su ypač dideliu dėmesiu: rungtyniavo pasaulio elitas, buvo demonstruojamos naujausios treniravimo tendencijos ir aiškinamasi, kaip geriausios komandos ruošiasi 2027 m. Pekino pasaulio čempionatui.
Jamaica 4x100mix, NBC Olympics pic.
Jamaika: du pasaulio rekordai per dvi dienas. Mišrioje 4×100 m estafetinio bėgimo rungtyje Jamaika pasiekė tai, ko niekas nesitikėjo: šeštadienį atrankos etape pagerino tuometinį pasaulio rekordą su 39.99 sek. rezultatu, o sekmadienio finale – dar kartą, su įspūdingu 39.62 sek. laiku. Du pasaulio rekordai per dvi dienas toje pačioje varžyboje – tai unikalus atletikos istorijoje atvejis.
Jamaikos komandą sudarė Ackeem Blake, Tina Clayton, Kadrian Goldson ir Tia Clayton. Greiti Clayton seserų lazdelių perdavimai ir Blake’o sprogstamas startas leido sukurti tobulą estafetės mechanizmą.
Botsvana: namų herojų triumfas. Savų sirgalių akivaizdoje Botsvanos vyrų 4×400 m komanda iškovojo istorinę pergalę su 2:54.47 sek. rezultatu – tai ne tik čempionato rekordas, bet ir trečias visų laikų pasaulio rezultatų sąraše. Komandą tarp kitų sudarė olimpinis 200 m bėgimo čempionas Letsile Tebogo ir pasaulio 400 m čempionas Collen Kebinatshipi.
Tikrą sensaciją sukėlė Pietų Afrikos bėgikas Lythe Pillay, kuris savo atkarpoje užfiksavo 42.66 sek. – greičiausią vyrų 4×400 m estafetės atkarpą visoje žmonijos sporto istorijoje. Ankstesnį rekordą (42.94 sek.) nuo 1993 metų turėjo legendinis amerikiečių bėgikas Michaelas Johnsonas.
Elaine Thompson-Herah: iš traumos į triumfą. Penkiskartė olimpinė čempionė Elaine Thompson-Herah po beveik dvejeriu metų reabilitacijos grįžo į tarptautinę areną. 2024 m. birželį ji patyrė Achilo sausgyslės plyšimą ir praleido Paryžiaus olimpines žaidynes. Gaborone ji bėgo paskutinę atkarpą moterų 4×100 m estafetėje, padėdama Jamaikai laimėti aukso medalį su 42.00 sek. rezultatu. Treneriams pastaba: Thompson-Herah atvejis – klasikinis ilgalaikės traumų reabilitacijos pavyzdys – nerizikuoti su ankstyvuoju grįžimu, o eiti laipsniškai.
Deimantinė lyga 2026 prasideda. Gegužės 16 d. Šanchajuje prasideda prestižingiausias metinis lengvosios atletikos ciklas. Mondo Duplantis patvirtino dalyvavimą ir sieks šešto iš eilės Deimantinės lygos titulo. Noahas Lyles bėgs 100 m Romoje. Visas sezono kalendorius: Šanchajus (geg. 16), Xiamenas (geg. 23), Rabatas (geg. 31), Roma (bir. 11), Oslas (bir. 18), Paryžius (bir. 28), Londonas (lie. 5), Stokholmas (lie. 9).
Alytus gegužės pradžioje vėl tapo lengvosios atletikos centru. 52-asis tarptautinis sportinio ėjimo festivalis „Alytus 2026″ subūrė ėjikų elitą iš viso pasaulio ir kartu buvo oficialus Lietuvos pusmaratono ėjimo čempionatas. Varžybos turėjo Pasaulio atletikos sidabro lygio statusą, kas liudija aukštą jų prestižą tarptautinėje arenoje.
Moterų varžybose Lietuva su pasididžiavimu stebėjo savo geriausiąją ėjikę – Austėją Kavaliauskaitę (g. 2000 m. gegužės 25 d.). Ji pusmaratono distanciją įveikė per 1 val. 42 min. 27 sek. ir laimėjo Lietuvos čempionato aukso medalį. Bendrojoje įskaitoje ji finišavo trečia, pralaimėdama tik ukrainietei Liudmylai Olianovskai (1 val. 34 min. 18 sek.) ir brazilei Mayarai Luizai Vicentainei (1 val. 40 min. 37 sek.) – tai pasaulinio lygio rezultatas Lietuvai.
D. Kibirkščio nuotr.
Artimiausia varžovė iš Lietuvos Nadežda Novikova atsiliko daugiau kaip 20 minučių – taip aiškiai Kavaliauskaitė parodė savo dominavimą tarp šalies ėjikių. Jos pasirodymas Alytuje – dar vienas svarus žingsnis link Birmingamo 2026 čempionato, kuriame ji tikisi kovoti dėl aukšto įvertinimo.
Vyrų varžybų herojumi tapo vos dvidešimtmetis Lukas Lasevičius. Jaunasis atletas pirmą kartą gyvenime ėjo pusmaratono ėjimą ir iš karto laimėjo Lietuvos čempionato aukso medalį, užfiksuodamas 1 val. 45 min. 13 sek. laiką. Šis pasirodymas sužavėjo trenerius ir sirgalius – jauno sportininko ateitis atrodo labai perspektyvi.
Ėjimo festivalis Alytuje tradiciškai renkasi didelio lygio dalyvius. Šiais metais prie Nemuno trasoje rungtyniaujantys atletai atstovavo dešimtims šalių, o renginio atmosfera buvo tikra sporto šventė vietiniams žiūrovams.
Gegužės pradžia Lietuvoje buvo kupina ir kitų sportinių renginių: Palangoje gegužės 2–3 dienomis vyko Lietuvos metimų čempionatas, kuriame disko, rutulio, kūjo ir ieties metikai pradėjo sezoną.
Latvijoje šį mėnesį taip pat aktyviai pradeda vasaros sezoną: gegužės 9 d. Cēsyje – ieties ir disko metimo varžybos, gegužės 10 d. Valmieroje – Wings For Life World Run, o gegužės 29 d. Ogrėje – atviros lengvosios atletikos varžybos. Šaltinis: athletics.lv
2026 metų rugpjūčio 10–16 dienomis Birmingamas taps Europos lengvosios atletikos sostine. Legendiniame Aleksandro stadione vyks 27-asis Europos atletikos čempionatas – pirmasis šios serijos renginys Britanijos miestuose. Europos atletikos federacija išleido oficialų varžybų tvarkaraštį ir jau atidaryta bilietų prekyba.
Šiemet čempionatas žada istorinių pokyčių: pirmą kartą programoje bus įtrauktas mišrusis 4×100 m estafetinis bėgimas. Šis mišriosios sudėties komandos sprintas – du vyrai ir dvi moterys – sulauks ypač didelio dėmesio po to, kai Jamaika neseniai Botsvanos pasaulio estafečių čempionate du kartus gerino pasaulio rekordą šioje disciplinoje.
Kitas svarbus pokytis – ėjimo disciplinos. Vyrai ir moterys nebeeis 20 km ir 35 km distancijų – šiemet tvarkaraštį papildys pusmaratono ir maratono ėjimas. Šis sprendimas atitinka naujausias Pasaulio atletikos federacijos gaires ir suteikia ėjikams galimybę varžytis ilgesnėse, didesnio ištvermės reikalaujančiose distancijose.
Atrankos laikotarpis jau vyksta: sportininkai kaupia normatyvus nuo 2025 m. sausio 25 d. iki 2026 m. liepos 26 d. vidurnakčio. Galutinis atrankos reikalavimus įvykdžiusių atletų sąrašas bus paskelbtas liepos 30 d.
Birmingamas šią vasarą ketina sujungti sporto šventę su britų tradicijomis. Aleksandro stadionas jau yra žinomas pasauliui – jame 2022 m. vyko Britų Sandrauga žaidynių atletikos varžybos. Organizatoriai žada išplėstą viešojo transporto tinklą, nemokamas sporto šventės zonas mieste ir įspūdingą atidarymo ceremoniją.
Lietuvos atletai aktyviai bando pelnytis teisę atstovauti šaliai Birmingame. Atrankos normų sąrašas yra viešai prieinamas Lietuvos lengvosios atletikos federacijos svetainėje (lengvoji.lt). Kiekviena Europos šalis gauna maksimalų skaičių vietų pagal pasiektus rezultatus per atrankos sezoną.
Bilietai jau parduodami – daugiau informacijos: birmingham26.com. Tai bus nepamirštamas 2026 m. vasaros sporto įvykis visai Europai.
Oficialūs tarpiniai rezultatai, skelbiami didžiausių 4×400 m estafetės varžybų metu, dažnai kelia sumaištį, o praeityje ne kartą pasitaikė ir akivaizdžių klaidų. Kartais jos niekada ir neištaisomos.
#image_title
Todėl nebuvo nieko keisto, kad kai kurie „Seiko“ paskelbti 4×400 m estafetės atrankinių bėgimų tarpiniai rezultatai per „World Relays“ varžybas sukėlė galvos skausmą. Atidžiausi stebėtojai labiausiai pastebėtame atveju nepatikėjo, kad vyrų ilgosios estafetės 1-ajame bėgime Australijos vyrų komandos trečiasis bėgikas, 19-metis Matthew Hunt, kurio geriausias 400 m rezultatas yra 46,27, savo ratą įveikė per 42,60. Dėl to antrajam bėgikui Reece’ui Holderiui teko jam įprastai lėtas 46,34 tempas.
Kadangi šis tekstas rašomas praėjus trims dienoms, „Seiko“ patikslintuose rezultatų ataskaitose vis dar nurodyti tie klaidingi tarpiniai rezultatai, tačiau stebėtojai patvirtintų, kad būtent Holderis, o ne Huntas, bėgo kaip vėjas. 23-metis Paryžiaus olimpinių žaidynių veteranas Holderis turi 44,53 s rekordą. Čia vykusioje finale jis pasiekė 43,1 s rezultatą, kurio niekas nekvestionuoja.
Karl Steinhoff, patyręs lengvosios atletikos entuziastas, turintis akį skaičiams, peržiūrėjo lenktynes, išnagrinėjo „Seiko“ rezultatus ir nusprendė, kad Holderio ir Hunto tarpiniai laikai 1-ajame bėgime turėjo būti labiau panašūs į 43,11 ir 45,83.
Leiskime tai papasakoti pačiam Steinhoffui. „Problema su šiais duomenimis buvo ta, kad „Seiko“ pranešti 400 ir 800 metrų laikai atrodo teisingi, bet kažkaip atsitiktinai priskirti ne toms komandoms.
„Tai buvo nustatyta peržiūrėjus pravažiavimo tvarką ir įvertinus įvairius atotrūkius tarp komandų – pranešti laikai atrodo atitinkantys tai, kas įvyko, kai juos priskiriame komandoms pagal faktinę tvarką, kuria komandos įvažiavo į zoną.“
Konkrečiai, Steinhoff nurodo šias akivaizdžias klaidas „Seiko“ duomenyse.
„Pavyzdžiui, Australijos atveju „oficialus“ tarpinis laikas rodo 1:30,85 už 800 m ir 2:13,45 už 1200 m – suskaičiavus, tai sudaro 42,60.
„Reikalas tas, kad tas 1:30,85 yra Nigerijos laikas, kuri estafetę perdavė būdama 6-oje vietoje. Taigi tas laikas, mažesnis nei 43 sekundės, gautas atėmus dviejų skirtingų komandų tarpinį laiką – tai beprasmis skaičius. 2:13,45 iš tiesų buvo australų, bet 1:30,85 – ne.
„Australija du ratus įveikė per 1:27,62, bet tas laikas kažkodėl buvo priskirtas Brazilijai, kuri iš tikrųjų įveikė per 1:30,34.
„Taigi, jei einame nuo 1:27,62 iki 2:13,45, tai yra 45,83, o tai yra teisingas laikas.
„Kitaip tariant, aš nepermatavau visų laikų, tiesiog peržiūrėjau esamus laikus, kad patikrinčiau, ar jie atitinka tikrovę, priskirti tinkamoms komandoms. Ir jie atitinka.“
Tačiau pirmosios dienos 4×400 nesėkmės Gaborone tuo nesibaigė. Australija savo atrankoje bėgo 3-ioje juostoje. 3-iosios juostos padalijimas 4×4 bėgimui atrodė šiek tiek abejotinas visose trasose. Socialiniuose tinkluose kilo šurmulys.
Tada Bames Jond pastebėjo, kad per naktį iš pirmosios į antrąją dieną 3-iosios takelio starto linija buvo perkelta! Remiantis vaizdo įrašais, galima spėti, kad nauja linija buvo nudažyta apie 2 m toliau atgal palei ovalią trasą.
I think leg 1 of the 4×4 relays in lane 3 on day 1 ran less than 400m. I made a screenshot of a 4×4 start on day 2 and compared it with day 1 and the position of the athletes in lane 3 is different. Day 2 ahead of the 4 on the track, day 1 beside the 4 on the track. pic.twitter.com/l6GmrugorI
Antrąją dieną Gaborone ta pati starto linija atrodė nudažyta beveik lygiagrečiai su „4“ ženklu.
Kai kurie trasos matuotojai turėjo vieną užduotį… Žinote, kaip sakoma. Kas nutiko? Iki šiol „World Athletics“ nepateikė jokių komentarų.
Išvada: nors galutinė finišo tvarka visose 4×4 estafetės atrankose – moterų, vyrų, mišriose – yra teisinga, yra problema su laiku. Kiekviena komanda, kuri bėgo 3-ioje juostoje, nubėgo maždaug 1598 m, o ne 1600. Vargu ar tai lygios sąlygos.
Norėtume pasidalinti Steinhoffo pataisytais tarpinių laikų skaičiais. Tačiau su duomenimis yra dar viena problema.
T&FN sužinojo, kad nė vienas iš pirmųjų bėgikų tarpinių laikų nebuvo nustatytas remiantis nuotraukų ar vaizdo įrašų įrodymais, arba lustinių laikmatų duomenimis – kurie kartais naudojami didžiausiuose varžybose.
Vietoj to „Seiko“ juos apskaičiavo naudodama „Sparks Tables“. Vėliau miręs britas Bobas Sparksas buvo atkakliai atsidavęs statistikos pasaulio liūtas, kurio vienas iš projektų buvo sukurti metodą, leidžiantį apytikriai įvertinti 4×4 pirmosios estafetės atkarpos laiką, kai trūksta pakankamai teisėjų, kad užfiksuotų laiką su chronometrais.
Žinoma, 4×4 bėgimas vyksta su 3 posūkių pakopa. Komandos lieka savo takeliuose, kol antrasis bėgikas išeina iš pirmojo posūkio po pirminio estafetės perdavimo. Taigi, pirmojo bėgiko tarpiniai laikai matuojami kiekvieno takelio estafetės perdavimo zonos viduryje. 1-ajame takelyje tai yra finišo linija. Visos kitos zonos vidurys yra toliau trasoje. Taip, tai yra 4×4 taisyklės pagrindai, net jei daugelis sirgalių apie tai daug nemąstė.
„Sparks“ lentelėse išvardyti numatomi laiko skirtumai tarp momento, kai estafetės lazda kerta 1-osios juostos starto-finišo liniją, ir momento, kai ji pasiekia kiekvienos perdavimo zonos vidurį 2–8-osiose juostose.
Remiantis istoriniais duomenimis, lentelės leidžia pakankamai tiksliai apskaičiuoti pirmųjų bėgikų tarpinį laiką. Tačiau nėra pagrįstos priežasties manyti, kad jos pateikia šimtųjų sekundės dalių tikslumo tarpinį laiką, kurį sportas turėtų laikyti neginčijamu faktu.
Bent viena komercinė laiko matavimo įmonė, bet, kiek žinoma T&FN, ne „Seiko“, naudoja atskirą 60 kadrų per sekundę vaizdo kamerą, prijungtą prie laiko matavimo sistemos ir nukreiptą į perdavimo zonų vidurinius taškus, kad užfiksuotų laiko tarpus, tikslius iki 0,01–0,02 sekundės nuo to, ką užfiksuotų standartinė finišo kamera.
Šiuos duomenis galima beveik laikyti tikrais. Kai „Seiko“ naudoja B. Sparkso lenteles, ji turėtų pateikti tarpinius rezultatus su 10-osios, o ne 100-osios tikslumu ir pažymėti juos kaip „apytikrius“. Bobas Sparksas sutiktų.
Ar „World Athletics“ renginys su tokiu pavadinimu kaip „World Relays“ nenusipelno bent tokio lygio kruopštumo?
Sieg Lindstrom yra Track & Field News redaktorius. Jis įsimylėjo šį sportą dar būdamas vidurinės mokyklos ilgų distancijų bėgikas ir yra aprašęs 9 olimpines žaidynes bei 16 pasaulio čempionatų lauke. Karštai stengdamasis pagerinti savo gyvenimo aprašymą prieš įsidarbinant, jis taip pat lankėsi 1984 m. olimpinėse žaidynėse ir 1987 m. pasaulio čempionate kaip sirgalius.
Anastazijos Kuś tema sukėlė nemažai emocijų naujausioje podkasto „RACE PACE — podkastai apie bėgimą“ laidoje. Aleksandras Dzięciołowskis, TVP Sport žurnalistas, nesikuklino. — Anastazja rinktinės stovyklose būna tik su mama. Ji nesibendrauja su komandos nariais, — atskleidė jis ir pateikė kitų netikėtų detalių.
#Anastasia Kus Nuotr. Michał Laudy / newspix.pl
Dzięciołowski savo kalbą pradėjo atkreipdamas dėmesį į žiniasklaidos spaudimą, kurį patiria jaunoji sportininkė. Jis mano, kad ją lyginti su Natalija Bukoviecka ir kurti antraštes, kuriose teigiama, kad „ji bėga greičiau nei kitos tokio amžiaus sportininkės“, yra neteisinga.
— Tai neturi prasmės. Tuo tarpu Anastasija Kuš yra „klikų“ pritraukėja. Ir čia grįžtame prie esmės. Šiandien žiniasklaida turi būti „klikų“ pritraukėja, — teigė jis.
Kaip jis pridūrė, jaunosios lengvaatletės populiarumas ir jos socialinių tinklų tvarkymo būdas skatina susidomėjimą, tačiau taip pat turi pasekmių. — Tai jai duoda daug pinigų, bet taip pat ir labai daug neigiamų komentarų — pažymėjo jis.
„Ši mergina šiek tiek nuklysta“
Žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, kaip sportininkė kuria savo įvaizdį socialiniuose tinkluose. — Man atrodo, kad ten daugiau dėmesio skiriama žiniasklaidos, o ne sporto aspektams. Manau, kad tai gaila, — sakė jis.
Jo nuomone, problema susijusi ne tik su pačiu buvimu socialiniuose tinkluose, bet ir su informacijos pateikimo forma. — Nemėgstu „užpakalio“ karjeros. Manau, kad tai yra paviršutiniška, — tiesiai pasakė jis, turėdamas omenyje skelbiamą turinį.
Tačiau didžiausią kontraversiją sukėlė žodžiai apie Kuš veiklą sporto aplinkoje. — Jei pasidomėsi giliau, sužinosi, kad Anastazija rinktinės stovyklose būna tik su mama. Ji nebendrauja su rinktinės nariais, — sakė Dzięciołowski. — Kiekvienoje treniruotėje yra mama su telefonu. Kiekvienas pratimas yra filmuojamas, o vėliau patenka į socialinius tinklus, — pridūrė jis.
Žurnalistas taip pat pateikė konkretų pavyzdį iš pasaulinio lygio varžybų. — Per pasaulio salės čempionatą merginos laimėjo sidabro medalį estafetėje. Anastasija iškirpo save iš nuotraukos su merginomis ir paskelbė tik savo nuotrauką. Manau, kad ši mergina šiek tiek klysta, — įvertino jis.
#Anastasia Kus Instagram
Tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad jo žodžiai nėra puolimas prieš sportininkės talentą. „Tai milžiniškas potencialas. Dar labiau gaila būtų, jei jis būtų iššvaistytas dėl šios žiniasklaidos auros“, – pažymėjo jis.
Dzięciołowski neslėpė, kad jo požiūris į sportinės karjeros kūrimą yra tradicinis. – Manau, kad pirmiausia turėtų būti rezultatas. Tokio elgesio nenoriu skatinti, – apibendrino jis.
Nuotrauka be kolegių: kai individualumas susikerta su komanda
„Anastazja iškirpo save iš nuotraukos su merginomis. Ji paskelbė tik savo nuotrauką“, – taip TVP Sport žurnalistas Aleksandras Dženčiolovskis apibūdino Anastazjos Kuš elgesį po sidabro medalio pasaulio salės čempionate.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulkmena. Viena nuotrauka. Vienas asmeninis pasirinkimas. Vienas socialinių tinklų įrašas. Tačiau sporte smulkmenos dažnai pasako daugiau nei oficialūs pareiškimai. Ypač tada, kai kalbame apie estafetę – rungtį, kurioje medalis gimsta ne vieno žmogaus pastangomis.
Lengvoji atletika formaliai laikoma individualia sporto šaka. Ir tame yra daug tiesos. Sportininkas starto linijoje stovi vienas. Niekas už jį neišbėgs pirmųjų metrų, niekas už jį neišlaikys posūkio, niekas už jį neperžengs finišo linijos. Tačiau estafetė yra kita istorija. Ten lazdelę perduoda viena sportininkė, priima kita, o medalis ant kaklo kabinamas visoms.
Todėl Kuš istorija nėra vien apie nuotrauką. Ji atveria platesnį klausimą: kur baigiasi sveikas sportinis individualumas ir prasideda nepagarba komandai?
I. Faktas, kurio negalima ignoruoti
Aukščiau publikuojamame straipsnyje, parengtame pagal Lenkijos sporto žiniasklaidos medžiagą, cituojamas TVP Sport žurnalistas Aleksandras Dženčiolovskis. Jis teigė, kad Anastazja Kuš rinktinės stovyklose dažniausiai būna tik su mama, mažai bendrauja su komandos narėmis, o jos treniruočių procesas nuolat filmuojamas ir keliauja į socialinius tinklus.
Iš vienos pusės, sportininkas turi teisę į savo rutiną. Ne kiekvienas privalo būti bendruomenės siela, nuotaikos kėlėjas ar žmogus, kuris po treniruotės visiems pasakoja, ką jautė ketvirtame intervale. Aukšto meistriškumo sportas nėra privalomos draugystės stovykla.
Tačiau rinktinės stovykla nėra ir visiškai privati erdvė. Tai vieta, kurioje formuojasi komandos atmosfera, tarpusavio pasitikėjimas ir bendras atsakomybės jausmas. Kai vienas žmogus nuosekliai atsitraukia nuo visų kitų, tai veikia ne tik jį patį. Tai veikia ir tuos, kurie turi su juo treniruotis, keliauti, laukti starto, bėgti estafetę ir kartu atstovauti šaliai.
Vis dėlto šios istorijos centras yra ne stovykla. Centras yra ta nuotrauka.
II. Nuotrauka, kuri pasakė daugiau nei žodžiai
Pasaulio salės čempionato sidabro medalį Anastazja Kuš laimėjo ne viena. Ji jį laimėjo kartu su kitomis sportininkėmis. Jos taip pat bėgo, taip pat kovojo, taip pat jautė nuovargį, įtampą ir džiaugsmą. Estafetės medalis yra bendras darbas, net jeigu kiekviena atkarpa bėgama atskirai.
Todėl sprendimas iš bendros nuotraukos palikti tik save atrodo ne kaip paprastas nuotraukos redagavimas. Toks veiksmas simboliškai pasako: bendras rezultatas man tinka, bet bendras kadras – ne.
Dženčiolovskio frazė, kad „ši mergina šiek tiek klysta“, skamba ne kaip puolimas, o kaip diagnozė. Tačiau čia svarbu nepulti į kitą kraštutinumą. Ne kiekvienas uždaras sportininkas yra blogas komandos narys. Ne kiekvienas, kuris mažiau bendrauja, elgiasi nepagarbiai. Kartais aukšto lygio sportininkui kaip tik reikia atsiriboti, kad jis išlaikytų savo psichologinį tikslumą.
Čia ir prasideda sudėtingoji šios temos dalis.
III. Kita pusė: varžybų take sportininkas iš tiesų lieka vienas
Lengvojoje atletikoje yra stipri pasaulinė tradicija, kuri sako: žiūrėk į savo juostą, savo ritmą, savo planą ir savo kūną. Ne į kitus.
Michaelas Johnsonas, vienas didžiausių sprinto istorijos vardų, yra kalbėjęs labai aiškiai: jis nesirūpino tuo, ko negali kontroliuoti, tarp jų – varžovais kitose juostose. Jam svarbiausia buvo jo paties juosta, pasirengimas ir lenktynių atlikimas.
Carlas Lewisas panašiai yra sakęs, kad jis bėgo ne prieš varžovus, o prieš savo laiką. Tai labai svarbi mintis. Ji reiškia, kad elitinis sportininkas negali nuolat gyventi kitų žmonių ritmu. Jeigu jis per daug žiūri į šalis, jis praranda tai, kas sprinte brangiausia – vidinį aiškumą.
Usainas Boltas taip pat ne kartą pabrėžė, kad jaudinimasis dėl rezultato ar varžovų niekur nenuveda. Jo logika paprasta: treniruokis, ateik į startą, bėk geriausiai, kaip gali, o visa kita susidėlios. Tai nėra abejingumas. Tai varžybinė disciplina.
Šiuolaikiniai sprinteriai šią mintį dar labiau paaštrina. Rai Benjaminas yra pasakęs, kad lengvojoje atletikoje reikia labai didelio pasitikėjimo savimi ir net tam tikro narcisizmo. Skamba nemaloniai, bet aukšto lygio sporte tai nėra visai klaidinga. Sprinteris, kuris starto linijoje per daug kuklus, dažnai jau būna pralaimėjęs dar prieš šūvį.
Noah Lylesas taip pat yra geras pavyzdys. Jis atviras, ryškus, provokuojantis, kartais net erzinantis. Vieniems jis atrodo kaip sporto šakos gelbėtojas, kitiems – kaip per daug savimi besimėgaujantis atletas. Tačiau jis supranta vieną dalyką: sprinte reikia užimti erdvę. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Todėl sakyti, kad individualizmas lengvojoje atletikoje yra blogis, būtų primityvu. Individualizmas čia dažnai yra būtina sąlyga. Sportininkas turi tikėti savimi taip stipriai, kad kitiems tai kartais atrodo nemalonu. Kitaip jis neatlaikys spaudimo, lūkesčių ir tų sekundės dalių, kurios skiria medalį nuo penktos vietos.
IV. Skirtumas tarp sportinio egoizmo ir komandinės nepagarbos
Čia ir yra pagrindinė riba.
Sveikas sportinis egoizmas reiškia: aš žinau savo tikslą, saugau savo energiją, valdau savo pasirengimą, neleidžiu kitų triukšmui manęs išmušti iš ritmo.
Nesveikas individualizmas reiškia: kiti žmonės man svarbūs tik tiek, kiek jie padeda mano rezultatui, o vėliau gali būti iškirpti iš kadro.
Tai du visiškai skirtingi dalykai.
Michaelas Johnsonas, Carlas Lewisas ar Usainas Boltas galėjo būti labai susitelkę į save. Kai kuriems jie galėjo atrodyti šalti, arogantiški ar pernelyg pasitikintys savimi. Tačiau jų individualizmas pirmiausia buvo nukreiptas į rezultatą. Į juostą. Į laiką. Į atlikimą.
Kuš atveju klausimas kyla ne todėl, kad ji nori koncentruotis į save. Tai normalu. Klausimas kyla tada, kai individualus įvaizdis ima užgožti bendrą rezultatą. Ypač estafetėje.
Jeigu sportininkė bėga 400 m individualiai, ji gali rinktis beveik bet kokį psichologinį modelį: būti uždara, nekalbėti, nesidairyti, atsiriboti, klausytis muzikos, gyventi savo pasaulyje. Tai jos teisė.
Tačiau kai ji bėga estafetę, atsiranda papildoma atsakomybė. Ne draugauti. Ne apsikabinti kiekviename posūkyje. Ne vaidinti šeimos. Bet pripažinti, kad rezultatas priklauso ne tik tau.
V. Estafetė nėra tik keturi individualūs bėgimai
Estafetė dažnai klaidingai suprantama kaip keturi atskiri bėgimai, sudėti į vieną rezultatą. Iš tikrųjų tai yra daugiau. Tai bendras ritmas, pasitikėjimas, atsakomybė ir gebėjimas žinoti, ką daro kitas žmogus.
Lazdelės perdavimas yra labai konkretus techninis veiksmas. Jis priklauso nuo greičio, žingsnių, reakcijos, atstumo, rankos padėties, balso komandos ir iš anksto sutarto ritmo. Tačiau po visa technika slypi paprastas dalykas – pasitikėjimas.
Jeigu tarp sportininkių nėra jokio ryšio, estafetė tampa trapesnė. Galima sakyti, kad profesionalės turi atlikti darbą bet kokiomis sąlygomis. Taip, turi. Bet aukščiausiame lygyje dažnai laimi ne tie, kurie tiesiog „atlieka darbą“, o tie, kurie atlieka jį tiksliau, ramiau ir su mažiau vidinės trinties.
Todėl bendravimas estafetėje nėra gražus priedas. Tai nėra romantiškas pasakojimas apie draugystę. Tai techninio saugumo ir bendros atsakomybės dalis.
VI. Lietuviška perspektyva: kai ratas mažas
Lietuvai ši tema ypač artima. Esame maža šalis su nedideliu aukšto lygio lengvaatlečių ratu. Lietuvos rinktinėse dažnai susitinka žmonės, kurie vieną savaitgalį yra komandos draugai, o kitą – tiesioginiai varžovai Lietuvos čempionate.
Tai nėra lengva. Tas pats žmogus gali būti tavo estafetės partneris ir pagrindinis konkurentas dėl vietos finale. Tokia padėtis reikalauja brandos.
Per didelis emocinis artumas su tiesioginiu varžovu kartais gali tapti stabdžiu. Atsiranda savotiškas vidinis atsargumas: nesinori skaudžiai nugalėti žmogaus, su kuriuo palaikai artimą ryšį. Tačiau tai nėra argumentas už izoliaciją. Tai argumentas už aiškias ribas.
Lietuvos sporte visiškas atsiribojimas dažnai greitai tampa problema. Nes žmogaus, kurio šiandien vengi, rytoj gali prireikti estafetėje. O po metų jis gali būti tas, su kuriuo sėdėsi tame pačiame autobuse į Baltijos čempionatą. Mažoje sporto bendruomenėje neįmanoma ilgai apsimesti, kad kiti neegzistuoja. Čia socialinė klaida greitai grįžta atgal, nes ratas mažas, o atmintis sporte, deja, ilgesnė nei kai kurių federacijų strategijos.
VII. Asmeninis įvaizdis ir sportininko tapatybė
Šioje istorijoje yra ir dar vienas sluoksnis – socialiniai tinklai. Šiuolaikinis sportininkas jau seniai nebėra tik žmogus, kuris treniruojasi ir startuoja. Jis taip pat kuria savo matomumą, ieško rėmėjų, augina auditoriją, formuoja įvaizdį.
Tai nėra blogai. Priešingai, daugeliui sportininkų tai būtina. Lengvoji atletika nėra tokia turtinga sporto šaka, kad sportininkas galėtų lengvai ignoruoti viešumą. Matomumas gali reikšti rėmėjus, geresnes sąlygas, keliones, inventorių ir finansinį saugumą.
Tačiau pavojus atsiranda tada, kai sportininko gyvenimas tampa nuolatiniu pasakojimu apie save, o ne pačiu sportu. Kai treniruotė virsta vaizdo medžiagos gamyba. Kai komandos rezultatas tampa tik asmeninio įvaizdžio detale. Kai bendra pergalė pateikiama taip, lyg ji būtų vieno žmogaus darbas.
Tada klausimas jau ne apie socialinius tinklus. Klausimas apie tapatybę: ar sportininkas kuria įvaizdį tam, kad sustiprintų sportą, ar sportas tampa tik priemone įvaizdžiui kurti?
VIII. Kur Kuš gali būti teisi
Kuš gali būti teisi dėl vieno dalyko. Kiti žmonės neturi teisės nurodinėti, kaip jai gyventi, kaip leisti dieną, su kuo bendrauti ir kokį viešą įvaizdį kurti.
Sportininkė nėra federacijos nuosavybė. Ji nėra komandos dekoracija. Ji turi teisę į savo ribas, savo tylą, savo artimiausią aplinką ir savo psichologinį modelį. Jeigu jai reikia mažiau bendravimo, tai savaime nėra blogai.
Taip pat nereikia apsimesti, kad visos komandos yra sveikos, šiltos ir palaikančios. Kartais komanda gali būti ir spaudimo, pavydo, apkalbų ar vidinės konkurencijos vieta. Tokiu atveju atsiribojimas gali būti ne arogancija, o savisauga.
Todėl pati izoliacija nėra automatinė kaltė.
Kaltė prasideda ten, kur asmeninis atsiribojimas tampa kitų žmonių nuvertinimu. Ypač tada, kai tie kiti žmonės kartu su tavimi laimėjo medalį.
IX. Išvada: vienam bėgti galima, bet bendro medalio vienam pasiimti neišeina
Lengvoji atletika yra individuali sporto šaka. Tai tiesa. Sportininkas turi mokėti nekreipti dėmesio į triukšmą, varžovus, svetimas emocijas ir kitų žmonių lūkesčius. Be šio gebėjimo aukšto lygio rezultate ilgai neišgyvensi.
Pasauliniai atletai tai įrodė ne kartą. Michaelas Johnsonas žiūrėjo į savo juostą. Carlas Lewisas bėgo prieš savo laiką. Usainas Boltas pasitikėjo savo pasirengimu. Noah Lylesas pavertė pasitikėjimą savimi viešu pasirodymu. Rai Benjaminas tiesiai pasakė, kad šiame sporte reikia labai daug tikėjimo savimi.
Tačiau yra riba.
Vienas dalykas yra nekreipti dėmesio į kitus, kai stovi individualios rungties starto linijoje. Visai kitas dalykas – iškirpti kitus iš bendro medalio istorijos.
Individualizmas sporte gali būti stiprybė. Jis padeda susikaupti, apsisaugoti nuo spaudimo ir išlikti savimi. Bet kai individualizmas pradeda trinti kitų žmonių indėlį, jis tampa nebe stiprybe, o charakterio klaida.
Anastazja Kuš yra talentinga sportininkė. Dėl to ginčytis nėra prasmės. Jos sportinis potencialas didelis. Bet dideliame sporte vien talento neužtenka. Reikia ir gebėjimo suprasti, kada esi viena, o kada esi dalis bendro rezultato.
Individualioje rungtyje gali bėgti viena. Estafetėje – ne.
Ir jeigu medalis buvo laimėtas keturių sportininkių kojomis, jis neturėtų būti pasakojamas vienos sportininkės nuotrauka.
1990-ųjų pabaigoje Islandija buvo tarp Europos valstybių, kuriose paauglių žalingų įpročių paplitimas buvo vienas didžiausių. Pagal tarptautinius ESPAD tyrimus:
~40–50 % 15–16 metų paauglių nurodė vartoję alkoholį per pastarąjį mėnesį
~20–25 % reguliariai rūkė
Problema buvo sisteminė: žemas struktūruoto laisvalaikio lygis, silpnas tėvų įsitraukimas ir aukštas neprižiūrimo vakarinio laiko kiekis.
#sporto vaikai
2. Intervencijos modelis („Youth in Iceland“)
Sprendimas nebuvo vienkartinė programa. Buvo sukurta ilgalaikė, duomenimis grįsta sistema, apimanti keturias pagrindines kryptis.
2.1. Prieinamumo ribojimas
Griežta alkoholio ir tabako pardavimo nepilnamečiams kontrolė
Reklamos apribojimai
Vakarinio buvimo lauke ribojimai (komendanto valandos jaunesniems paaugliams)
Tikslas – sumažinti impulsinį ir lengvai pasiekiamą vartojimą.
2.2. Struktūruotas laisvalaikis
Įvestas valstybės finansuojamas mechanizmas („laisvalaikio kuponai“), leidžiantis kiekvienam vaikui dalyvauti organizuotose veiklose:
sportas
muzika
menai
kitos struktūruotos veiklos
Svarbus aspektas – finansavimas buvo nukreiptas į vaiką, o ne į instituciją, taip didinant prieinamumą ir pasirinkimo lankstumą.
2.3. Tėvų įsitraukimas
Formalizuoti tėvų susitarimai dėl vaikų priežiūros ir laiko kartu
Skatinamas aktyvus domėjimasis vaikų veikla ir socialine aplinka
Bendruomeninis kontrolės mechanizmas
Tai padidino socialinę priežiūrą ne tik šeimos, bet ir bendruomenės lygmeniu.
2.4. Nuolatinis duomenų rinkimas
Kasmet vykdomos apklausos visoje šalyje:
medžiagų vartojimas
fizinis aktyvumas
santykiai su tėvais
laisvalaikio struktūra
Duomenys naudojami sprendimų korekcijai savivaldybių ir nacionaliniu lygiu.
3. Rezultatai
Per ~15–20 metų laikotarpį:
Alkoholio vartojimas tarp paauglių sumažėjo iki ~5–10 %
Rūkymas – iki ~2–5 %
Tuo pačiu:
išaugo dalyvavimas organizuotose veiklose
padidėjo laikas, praleidžiamas su tėvais
sumažėjo neprižiūrimo laisvo laiko kiekis vakarais
Rezultatai buvo stabilūs ir ilgalaikiai.
4. Veikimo mechanizmas
Modelio efektyvumas grindžiamas kelių veiksnių kombinacija:
Elgesio galimybių ribojimas (mažesnis prieinamumas)
Rodikliai: aktyvumas, žalingi įpročiai, socialinė aplinka
Viešas rezultatų naudojimas politikos korekcijai
3. Tėvų įtraukimo modelis
Struktūruoti susitarimai bendruomenėse
Aiškūs lūkesčiai dėl vaikų priežiūros ir užimtumo
4. Prieinamumo kontrolės stiprinimas
Realus, ne formalus alkoholio ir tabako kontrolės vykdymas
Vietos lygmens atsakomybė
5. Kokybės užtikrinimas veiklose
Trenerių ir vadovų kvalifikacijos standartai
Finansavimo siejimas su kokybiniais rodikliais
6. Rizikos ir apribojimai
Trumpalaikio efekto tikėtis nereikėtų (rezultatai pasiekiami per 10–20 metų)
Reikalingas nuoseklus finansavimas
Didelė priklausomybė nuo savivaldybių įsitraukimo
Tėvų dalyvavimas gali būti nevienodas skirtinguose socialiniuose sluoksniuose
7. Išvada
Islandijos modelis nėra vienos priemonės rezultatas. Tai koordinuota sistema, jungianti reguliavimą, finansavimą, socialinę atsakomybę ir duomenimis grįstą valdymą.
Efektyvumas pasiekiamas tik veikiant visiems komponentams vienu metu ir ilgą laikotarpį.
Bėgimas daugiausia vyksta pasitelkiant užpakalinę kinetinę grandinę – raumenų grupę, kuri dirba kartu, kad sukurtų varomąją jėgą, išlaikytų liemens stabilumą ir amortizuotų jėgas kiekvieno žingsnio metu. Paveikslėlyje pabrėžti nugaros tiesiamieji raumenys, sėdmenų raumenys, užpakalinės šlaunies raumenys ir klubo stabilizatoriai, kurie kartu koordinuoja judesį nuo stuburo iki apatinių galūnių.
#posterior raumenų grupė bėgime
Didysis sėdmenų raumuo veikia kaip pagrindinis klubo tiesiamasis raumuo bėgimo stūmimo fazėje. Kai pėda liečia žemę, sėdmenų raumenys stipriai susitraukia, kad ištiesintų klubą ir stumtų kūną į priekį. Šis raumuo taip pat padeda stabilizuoti dubenį, užkertant kelią pernelyg dideliam dubens pasvirimui į priekį ir išlaikant efektyvų juosmens stuburo ir dubens išsidėstymą.
Kojų raumenys padeda sėdmenims ištiesiant klubą ir sulenkiant kelį svyravimo fazėje. Jie taip pat atlieka svarbų vaidmenį stabdant blauzdikaulį prieš pat pėdos nusileidimą, apsaugodami kelio sąnarį nuo pernelyg didelių ištiesinimo jėgų. Stiprūs ir gerai koordinuoti kojų raumenys užtikrina sklandesnę žingsnio mechaniką ir sumažina traumų, tokių kaip patempimai ar pernašos sindromai, riziką.
Nugaros tiesiamieji raumenys, einantys palei stuburą, užtikrina liemens ištiesimą ir stabilumą. Bėgimo metu jie neleidžia liemenui palinkti į priekį ir padeda išlaikyti tiesią laikyseną, leidžiant efektyviai perduoti jėgas tarp viršutinės kūno dalies ir dubens. Stabilus stuburas užtikrina, kad klubų generuojama energija būtų efektyviai perduodama apatiniams galūnėms.
Paryškinta juosmens ir dubens sritis (pavaizduota mėlyna spalva) yra kritinis ryšys tarp stuburo ir klubų. Tinkamas šios srities aktyvavimas užtikrina dubens stabilumą, pagerina žingsnio efektyvumą ir užkerta kelią kompensaciniams judėjimo modeliams, kurie dažnai sukelia apatinės nugaros skausmą ar klubų disfunkciją.
Kai užpakalinė grandinė veikia optimaliai, ji sukuria galingą elastingą sistemą, kuri kiekvienu žingsniu kaupia ir išskiria energiją. Šių raumenų silpnumas ar pavėluotas aktyvinimas gali sutrikdyti bėgimo biomechaniką, sukeldamas neefektyvius ėjimo modelius, padidintą nuovargį ir didesnę traumų, susijusių su apatine nugaros dalimi, klubais, užpakalinėmis blauzdos raumenimis ar keliais, riziką.
Paprastai tariant, stiprūs sėdmenų raumenys, stabilūs stuburo raumenys ir suderinti užpakalinės šlaunies raumenys yra efektyvios bėgimo biomechanikos variklis. Užpakalinės grandinės treniravimas per jėgos, judrumo ir neuromiologinio valdymo pratimus yra būtinas tiek sportiniams pasiekimams, tiek traumų prevencijai.
