Jei esate treneris, kuris savo sportininkams kartodavo: „Bėk taip kaip Usain Bolt” – naujausias tarptautinis tyrimas siūlo rimtai peržiūrėti šią metodiką. 2026 m. balandžio mėnesį žurnale Sports Medicine paskelbtas Flinders universiteto (Australija) tyrimas – atliktas drauge su elitinių atletų akademija ALTIS, Johanneso Gutenbergo universitetu (Vokietija) ir Nord universitetu (Norvegija) – teigia, kad nėra vienos tobulos bėgimo technikos. Greitis yra kiekvieno atleto kūno, koordinacijos, jėgos ir treniravimo sąveikos rezultatas, o bandymas pritaikyti vieną modelį visiems – ne tik neefektyvus, bet ir gali stabdyti atletų potencialą.
Tyrimo vadovas dr. Dylan Hicks iš Flinders universiteto Edukacijos, psichologijos ir socialinio darbo fakulteto paaiškina: „Dešimtmečius sprintininkų treniravimas buvo paremtas tikėjimu, kad visi atletai turi judėti vienu nustatytu būdu. Tačiau mūsų tyrimai rodo, jog sprintas yra kur kas sudėtingesnis. Geriausi pasaulio atletai nebėga vienodai. Ką jie turi bendro – tai ne technika, o gebėjimas efektyviai organizuoti savo kūną esant slėgiui. O tai atrodo skirtingai kiekvienam sprintininkui.”
Tyrimo iliustracijai pasitelktas jaunas Australijos sprintininkas Gout Gout – vienas šiuo metu sparčiausiai kylančių talentų pasaulyje, kurio greitį kai kas lygina su jaunuoju Usainu Boltu. Tačiau mokslininkai pabrėžia: jo greitis kyla ne iš to, kad jis kopijuoja Boltą, o iš jo unikalių kūno savybių – ilgesnių galūnių, elastingumo ir nepaprastos neuromuskulinės koordinacijos. „Negalima treniruoti kito atleto tiesiog kopijuoti Gout Gout. Ką galima daryti – tai suprasti koordinacijos principus ir sukurti tinkamas sąlygas kiekvienam atletui atrasti savo efektyviausią judėjimo būdą,” – aiškina dr. Hicks.
Tyrimas taip pat keičia požiūrį į technikos kitimą varžybų metu. Anksčiau buvo manoma, kad technikos nukrypimas nuo „tobulo modelio” – tai klaida. Dabar mokslininkai tvirtina, jog bėgimo forma natūraliai keičiasi spartėjant, pasiekiant maksimalų greitį ir pradedant pavargti. Tai nėra defektas – tai būtina prisitaikymo dalis. Judėjimo variabilumas, kurį treneriai anksčiau stengėsi „pataisyti”, iš tikrųjų padeda atletams adaptuotis ir tobulėti.
Ką tai reiškia praktikoje? Tyrimo rekomendacijos treneriams – ne koncentruotis ties monotoniškais technikiniais pratimais, o kurti treniravimo aplinką, kurioje atletai eksperimentuoja. Treneriai gali keisti kliūčių atstumus, bėgimo paviršių, ritmą – tai padeda atletams atrasti efektyvesnius judėjimo būdus. „Puikus treniravimas – tai ne vieno šablono taikymas, bet atletui padėjimas atrasti, kaip jo paties kūnas generuoja greitį,” – apibendrina dr. Hicks.
Aktualūs ir pliometrinio treniravimo tyrimai: naujausi metaanalizių duomenys patvirtina, kad pliometriniai pratimai gerina apatinių galūnių jėgą, šuolio aukštį, sprintinį greitį ir kūno sudėjimą treniruotiems suaugusiesiems. Beje, svarbus ir paviršius: smėlio paviršius suteikia papildomą pasipriešinimą ir gerina raumenų ištvermę bei sprogstamą galią, tuo tarpu kietesni paviršiai geriau tinka tiems, kurių tikslas – grynasis greitis ir reaktyvioji standa.
Treneriai, norintys susipažinti su šiomis naujovėmis detaliau, gali atkreipti dėmesį į birželio 12–14 d. San Djege (Kalifornija) vyksiančią ALTIS Speed Summit 2026 – renginį, kuriame susitinka geriausi pasaulio sprintininkų treneriai ir sporto mokslininkai.
Šie moksliniai atradimai yra puiki proga peržiūrėti savo metodiką: galbūt jūsų grupėje yra atletų, kurių potencialas dar neatskleidžiamas todėl, kad jie verčiami bėgti „kaip visi” – o ne kaip jie patys?
Šaltiniai: ScienceDaily – Flinders University | Flinders University News | ALTIS