Anastazijos Kuś tema sukėlė nemažai emocijų naujausioje podkasto „RACE PACE — podkastai apie bėgimą“ laidoje. Aleksandras Dzięciołowskis, TVP Sport žurnalistas, nesikuklino. — Anastazja rinktinės stovyklose būna tik su mama. Ji nesibendrauja su komandos nariais, — atskleidė jis ir pateikė kitų netikėtų detalių.
Dzięciołowski savo kalbą pradėjo atkreipdamas dėmesį į žiniasklaidos spaudimą, kurį patiria jaunoji sportininkė. Jis mano, kad ją lyginti su Natalija Bukoviecka ir kurti antraštes, kuriose teigiama, kad „ji bėga greičiau nei kitos tokio amžiaus sportininkės“, yra neteisinga.
— Tai neturi prasmės. Tuo tarpu Anastasija Kuš yra „klikų“ pritraukėja. Ir čia grįžtame prie esmės. Šiandien žiniasklaida turi būti „klikų“ pritraukėja, — teigė jis.
Kaip jis pridūrė, jaunosios lengvaatletės populiarumas ir jos socialinių tinklų tvarkymo būdas skatina susidomėjimą, tačiau taip pat turi pasekmių. — Tai jai duoda daug pinigų, bet taip pat ir labai daug neigiamų komentarų — pažymėjo jis.
„Ši mergina šiek tiek nuklysta“
Žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, kaip sportininkė kuria savo įvaizdį socialiniuose tinkluose. — Man atrodo, kad ten daugiau dėmesio skiriama žiniasklaidos, o ne sporto aspektams. Manau, kad tai gaila, — sakė jis.
Jo nuomone, problema susijusi ne tik su pačiu buvimu socialiniuose tinkluose, bet ir su informacijos pateikimo forma. — Nemėgstu „užpakalio“ karjeros. Manau, kad tai yra paviršutiniška, — tiesiai pasakė jis, turėdamas omenyje skelbiamą turinį.
Tačiau didžiausią kontraversiją sukėlė žodžiai apie Kuš veiklą sporto aplinkoje. — Jei pasidomėsi giliau, sužinosi, kad Anastazija rinktinės stovyklose būna tik su mama. Ji nebendrauja su rinktinės nariais, — sakė Dzięciołowski. — Kiekvienoje treniruotėje yra mama su telefonu. Kiekvienas pratimas yra filmuojamas, o vėliau patenka į socialinius tinklus, — pridūrė jis.
Žurnalistas taip pat pateikė konkretų pavyzdį iš pasaulinio lygio varžybų. — Per pasaulio salės čempionatą merginos laimėjo sidabro medalį estafetėje. Anastasija iškirpo save iš nuotraukos su merginomis ir paskelbė tik savo nuotrauką. Manau, kad ši mergina šiek tiek klysta, — įvertino jis.
Tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad jo žodžiai nėra puolimas prieš sportininkės talentą. „Tai milžiniškas potencialas. Dar labiau gaila būtų, jei jis būtų iššvaistytas dėl šios žiniasklaidos auros“, – pažymėjo jis.
Dzięciołowski neslėpė, kad jo požiūris į sportinės karjeros kūrimą yra tradicinis. – Manau, kad pirmiausia turėtų būti rezultatas. Tokio elgesio nenoriu skatinti, – apibendrino jis.
Vertimas iš
Nuotrauka be kolegių: kai individualumas susikerta su komanda
„Anastazja iškirpo save iš nuotraukos su merginomis. Ji paskelbė tik savo nuotrauką“, – taip TVP Sport žurnalistas Aleksandras Dženčiolovskis apibūdino Anastazjos Kuš elgesį po sidabro medalio pasaulio salės čempionate.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulkmena. Viena nuotrauka. Vienas asmeninis pasirinkimas. Vienas socialinių tinklų įrašas. Tačiau sporte smulkmenos dažnai pasako daugiau nei oficialūs pareiškimai. Ypač tada, kai kalbame apie estafetę – rungtį, kurioje medalis gimsta ne vieno žmogaus pastangomis.
Lengvoji atletika formaliai laikoma individualia sporto šaka. Ir tame yra daug tiesos. Sportininkas starto linijoje stovi vienas. Niekas už jį neišbėgs pirmųjų metrų, niekas už jį neišlaikys posūkio, niekas už jį neperžengs finišo linijos. Tačiau estafetė yra kita istorija. Ten lazdelę perduoda viena sportininkė, priima kita, o medalis ant kaklo kabinamas visoms.
Todėl Kuš istorija nėra vien apie nuotrauką. Ji atveria platesnį klausimą: kur baigiasi sveikas sportinis individualumas ir prasideda nepagarba komandai?
I. Faktas, kurio negalima ignoruoti
Aukščiau publikuojamame straipsnyje, parengtame pagal Lenkijos sporto žiniasklaidos medžiagą, cituojamas TVP Sport žurnalistas Aleksandras Dženčiolovskis. Jis teigė, kad Anastazja Kuš rinktinės stovyklose dažniausiai būna tik su mama, mažai bendrauja su komandos narėmis, o jos treniruočių procesas nuolat filmuojamas ir keliauja į socialinius tinklus.
Iš vienos pusės, sportininkas turi teisę į savo rutiną. Ne kiekvienas privalo būti bendruomenės siela, nuotaikos kėlėjas ar žmogus, kuris po treniruotės visiems pasakoja, ką jautė ketvirtame intervale. Aukšto meistriškumo sportas nėra privalomos draugystės stovykla.
Tačiau rinktinės stovykla nėra ir visiškai privati erdvė. Tai vieta, kurioje formuojasi komandos atmosfera, tarpusavio pasitikėjimas ir bendras atsakomybės jausmas. Kai vienas žmogus nuosekliai atsitraukia nuo visų kitų, tai veikia ne tik jį patį. Tai veikia ir tuos, kurie turi su juo treniruotis, keliauti, laukti starto, bėgti estafetę ir kartu atstovauti šaliai.
Vis dėlto šios istorijos centras yra ne stovykla. Centras yra ta nuotrauka.
II. Nuotrauka, kuri pasakė daugiau nei žodžiai
Pasaulio salės čempionato sidabro medalį Anastazja Kuš laimėjo ne viena. Ji jį laimėjo kartu su kitomis sportininkėmis. Jos taip pat bėgo, taip pat kovojo, taip pat jautė nuovargį, įtampą ir džiaugsmą. Estafetės medalis yra bendras darbas, net jeigu kiekviena atkarpa bėgama atskirai.
Todėl sprendimas iš bendros nuotraukos palikti tik save atrodo ne kaip paprastas nuotraukos redagavimas. Toks veiksmas simboliškai pasako: bendras rezultatas man tinka, bet bendras kadras – ne.
Dženčiolovskio frazė, kad „ši mergina šiek tiek klysta“, skamba ne kaip puolimas, o kaip diagnozė. Tačiau čia svarbu nepulti į kitą kraštutinumą. Ne kiekvienas uždaras sportininkas yra blogas komandos narys. Ne kiekvienas, kuris mažiau bendrauja, elgiasi nepagarbiai. Kartais aukšto lygio sportininkui kaip tik reikia atsiriboti, kad jis išlaikytų savo psichologinį tikslumą.
Čia ir prasideda sudėtingoji šios temos dalis.
III. Kita pusė: varžybų take sportininkas iš tiesų lieka vienas
Lengvojoje atletikoje yra stipri pasaulinė tradicija, kuri sako: žiūrėk į savo juostą, savo ritmą, savo planą ir savo kūną. Ne į kitus.
Michaelas Johnsonas, vienas didžiausių sprinto istorijos vardų, yra kalbėjęs labai aiškiai: jis nesirūpino tuo, ko negali kontroliuoti, tarp jų – varžovais kitose juostose. Jam svarbiausia buvo jo paties juosta, pasirengimas ir lenktynių atlikimas.
Carlas Lewisas panašiai yra sakęs, kad jis bėgo ne prieš varžovus, o prieš savo laiką. Tai labai svarbi mintis. Ji reiškia, kad elitinis sportininkas negali nuolat gyventi kitų žmonių ritmu. Jeigu jis per daug žiūri į šalis, jis praranda tai, kas sprinte brangiausia – vidinį aiškumą.
Usainas Boltas taip pat ne kartą pabrėžė, kad jaudinimasis dėl rezultato ar varžovų niekur nenuveda. Jo logika paprasta: treniruokis, ateik į startą, bėk geriausiai, kaip gali, o visa kita susidėlios. Tai nėra abejingumas. Tai varžybinė disciplina.
Šiuolaikiniai sprinteriai šią mintį dar labiau paaštrina. Rai Benjaminas yra pasakęs, kad lengvojoje atletikoje reikia labai didelio pasitikėjimo savimi ir net tam tikro narcisizmo. Skamba nemaloniai, bet aukšto lygio sporte tai nėra visai klaidinga. Sprinteris, kuris starto linijoje per daug kuklus, dažnai jau būna pralaimėjęs dar prieš šūvį.
Noah Lylesas taip pat yra geras pavyzdys. Jis atviras, ryškus, provokuojantis, kartais net erzinantis. Vieniems jis atrodo kaip sporto šakos gelbėtojas, kitiems – kaip per daug savimi besimėgaujantis atletas. Tačiau jis supranta vieną dalyką: sprinte reikia užimti erdvę. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Todėl sakyti, kad individualizmas lengvojoje atletikoje yra blogis, būtų primityvu. Individualizmas čia dažnai yra būtina sąlyga. Sportininkas turi tikėti savimi taip stipriai, kad kitiems tai kartais atrodo nemalonu. Kitaip jis neatlaikys spaudimo, lūkesčių ir tų sekundės dalių, kurios skiria medalį nuo penktos vietos.
IV. Skirtumas tarp sportinio egoizmo ir komandinės nepagarbos
Čia ir yra pagrindinė riba.
Sveikas sportinis egoizmas reiškia:
aš žinau savo tikslą, saugau savo energiją, valdau savo pasirengimą, neleidžiu kitų triukšmui manęs išmušti iš ritmo.
Nesveikas individualizmas reiškia:
kiti žmonės man svarbūs tik tiek, kiek jie padeda mano rezultatui, o vėliau gali būti iškirpti iš kadro.
Tai du visiškai skirtingi dalykai.
Michaelas Johnsonas, Carlas Lewisas ar Usainas Boltas galėjo būti labai susitelkę į save. Kai kuriems jie galėjo atrodyti šalti, arogantiški ar pernelyg pasitikintys savimi. Tačiau jų individualizmas pirmiausia buvo nukreiptas į rezultatą. Į juostą. Į laiką. Į atlikimą.
Kuš atveju klausimas kyla ne todėl, kad ji nori koncentruotis į save. Tai normalu. Klausimas kyla tada, kai individualus įvaizdis ima užgožti bendrą rezultatą. Ypač estafetėje.
Jeigu sportininkė bėga 400 m individualiai, ji gali rinktis beveik bet kokį psichologinį modelį: būti uždara, nekalbėti, nesidairyti, atsiriboti, klausytis muzikos, gyventi savo pasaulyje. Tai jos teisė.
Tačiau kai ji bėga estafetę, atsiranda papildoma atsakomybė. Ne draugauti. Ne apsikabinti kiekviename posūkyje. Ne vaidinti šeimos. Bet pripažinti, kad rezultatas priklauso ne tik tau.
V. Estafetė nėra tik keturi individualūs bėgimai
Estafetė dažnai klaidingai suprantama kaip keturi atskiri bėgimai, sudėti į vieną rezultatą. Iš tikrųjų tai yra daugiau. Tai bendras ritmas, pasitikėjimas, atsakomybė ir gebėjimas žinoti, ką daro kitas žmogus.
Lazdelės perdavimas yra labai konkretus techninis veiksmas. Jis priklauso nuo greičio, žingsnių, reakcijos, atstumo, rankos padėties, balso komandos ir iš anksto sutarto ritmo. Tačiau po visa technika slypi paprastas dalykas – pasitikėjimas.
Jeigu tarp sportininkių nėra jokio ryšio, estafetė tampa trapesnė. Galima sakyti, kad profesionalės turi atlikti darbą bet kokiomis sąlygomis. Taip, turi. Bet aukščiausiame lygyje dažnai laimi ne tie, kurie tiesiog „atlieka darbą“, o tie, kurie atlieka jį tiksliau, ramiau ir su mažiau vidinės trinties.
Todėl bendravimas estafetėje nėra gražus priedas. Tai nėra romantiškas pasakojimas apie draugystę. Tai techninio saugumo ir bendros atsakomybės dalis.
VI. Lietuviška perspektyva: kai ratas mažas
Lietuvai ši tema ypač artima. Esame maža šalis su nedideliu aukšto lygio lengvaatlečių ratu. Lietuvos rinktinėse dažnai susitinka žmonės, kurie vieną savaitgalį yra komandos draugai, o kitą – tiesioginiai varžovai Lietuvos čempionate.
Tai nėra lengva. Tas pats žmogus gali būti tavo estafetės partneris ir pagrindinis konkurentas dėl vietos finale. Tokia padėtis reikalauja brandos.
Per didelis emocinis artumas su tiesioginiu varžovu kartais gali tapti stabdžiu. Atsiranda savotiškas vidinis atsargumas: nesinori skaudžiai nugalėti žmogaus, su kuriuo palaikai artimą ryšį. Tačiau tai nėra argumentas už izoliaciją. Tai argumentas už aiškias ribas.
Lietuvos sporte visiškas atsiribojimas dažnai greitai tampa problema. Nes žmogaus, kurio šiandien vengi, rytoj gali prireikti estafetėje. O po metų jis gali būti tas, su kuriuo sėdėsi tame pačiame autobuse į Baltijos čempionatą. Mažoje sporto bendruomenėje neįmanoma ilgai apsimesti, kad kiti neegzistuoja. Čia socialinė klaida greitai grįžta atgal, nes ratas mažas, o atmintis sporte, deja, ilgesnė nei kai kurių federacijų strategijos.
VII. Asmeninis įvaizdis ir sportininko tapatybė
Šioje istorijoje yra ir dar vienas sluoksnis – socialiniai tinklai. Šiuolaikinis sportininkas jau seniai nebėra tik žmogus, kuris treniruojasi ir startuoja. Jis taip pat kuria savo matomumą, ieško rėmėjų, augina auditoriją, formuoja įvaizdį.
Tai nėra blogai. Priešingai, daugeliui sportininkų tai būtina. Lengvoji atletika nėra tokia turtinga sporto šaka, kad sportininkas galėtų lengvai ignoruoti viešumą. Matomumas gali reikšti rėmėjus, geresnes sąlygas, keliones, inventorių ir finansinį saugumą.
Tačiau pavojus atsiranda tada, kai sportininko gyvenimas tampa nuolatiniu pasakojimu apie save, o ne pačiu sportu. Kai treniruotė virsta vaizdo medžiagos gamyba. Kai komandos rezultatas tampa tik asmeninio įvaizdžio detale. Kai bendra pergalė pateikiama taip, lyg ji būtų vieno žmogaus darbas.
Tada klausimas jau ne apie socialinius tinklus. Klausimas apie tapatybę: ar sportininkas kuria įvaizdį tam, kad sustiprintų sportą, ar sportas tampa tik priemone įvaizdžiui kurti?
VIII. Kur Kuš gali būti teisi
Kuš gali būti teisi dėl vieno dalyko. Kiti žmonės neturi teisės nurodinėti, kaip jai gyventi, kaip leisti dieną, su kuo bendrauti ir kokį viešą įvaizdį kurti.
Sportininkė nėra federacijos nuosavybė. Ji nėra komandos dekoracija. Ji turi teisę į savo ribas, savo tylą, savo artimiausią aplinką ir savo psichologinį modelį. Jeigu jai reikia mažiau bendravimo, tai savaime nėra blogai.
Taip pat nereikia apsimesti, kad visos komandos yra sveikos, šiltos ir palaikančios. Kartais komanda gali būti ir spaudimo, pavydo, apkalbų ar vidinės konkurencijos vieta. Tokiu atveju atsiribojimas gali būti ne arogancija, o savisauga.
Todėl pati izoliacija nėra automatinė kaltė.
Kaltė prasideda ten, kur asmeninis atsiribojimas tampa kitų žmonių nuvertinimu. Ypač tada, kai tie kiti žmonės kartu su tavimi laimėjo medalį.
IX. Išvada: vienam bėgti galima, bet bendro medalio vienam pasiimti neišeina
Lengvoji atletika yra individuali sporto šaka. Tai tiesa. Sportininkas turi mokėti nekreipti dėmesio į triukšmą, varžovus, svetimas emocijas ir kitų žmonių lūkesčius. Be šio gebėjimo aukšto lygio rezultate ilgai neišgyvensi.
Pasauliniai atletai tai įrodė ne kartą. Michaelas Johnsonas žiūrėjo į savo juostą. Carlas Lewisas bėgo prieš savo laiką. Usainas Boltas pasitikėjo savo pasirengimu. Noah Lylesas pavertė pasitikėjimą savimi viešu pasirodymu. Rai Benjaminas tiesiai pasakė, kad šiame sporte reikia labai daug tikėjimo savimi.
Tačiau yra riba.
Vienas dalykas yra nekreipti dėmesio į kitus, kai stovi individualios rungties starto linijoje. Visai kitas dalykas – iškirpti kitus iš bendro medalio istorijos.
Individualizmas sporte gali būti stiprybė. Jis padeda susikaupti, apsisaugoti nuo spaudimo ir išlikti savimi. Bet kai individualizmas pradeda trinti kitų žmonių indėlį, jis tampa nebe stiprybe, o charakterio klaida.
Anastazja Kuš yra talentinga sportininkė. Dėl to ginčytis nėra prasmės. Jos sportinis potencialas didelis. Bet dideliame sporte vien talento neužtenka. Reikia ir gebėjimo suprasti, kada esi viena, o kada esi dalis bendro rezultato.
Individualioje rungtyje gali bėgti viena.
Estafetėje – ne.
Ir jeigu medalis buvo laimėtas keturių sportininkių kojomis, jis neturėtų būti pasakojamas vienos sportininkės nuotrauka.