Andy Hobdellas: „Treneriai nesipelno iš sporto, mes turtingi prisiminimais“

Katy Barden | lapkričio 30, 2024 |

Katy Barden kalbasi su advokatu, kuris taip pat turi daug patirties vadovaujant ištvermės bėgikams

Andy Hobdellas yra vyresnysis teisininkas, besispecializuojantis baudžiamosios teisės srityje. Be savo kasdienio darbo, kai nagrinėja įvairias bylas magistratų teisme ir Karūnos teisme, jis taip pat yra labai vertinamas ištvermės treneris ir yra vadovavęs sportininkams, dalyvavusiems keturiose olimpinėse žaidynėse.

Pastaruoju metu Hobdellas dirba su „Hoka“ remiama komanda „Team Makou“ – profesionalų grupe, kuriai priklauso Callumas Elsonas, Rory Leonardas, Scottas Beattie, Ellis Crossas, Efremas Gidey ir Sarah Astin – ir toliau treniruoja „Hoka“ remiamus sportininkus Tomą Andersoną ir Simoną Bédardą, taip pat daugybę kitų bėgikų – nuo tų, kurie siekia įveikti pirmuosius 5 km, iki klubų sportininkų, kurie yra ties prasiveržimo į tarptautines komandas riba.

Andy Hobdell

Andy Hobdell’as (Charlie McCarthy)

Kaip pradėjote dirbti treneriu?

Tai buvo grynas atsitiktinumas. Niekada nesiekiau tapti treneriu. Man patiko bėgioti ir aš užaugau laikais, kai gyvenau su kai kuriais mūsų sporto grandais. Kai man buvo 20-ies ir 30-ies, artėjant bėgimo karjeros pabaigai, į vieną iš mano bėgimo grupių atėjo 13-metis berniukas [Markas Draperis]. Ėjome bėgti penkių mylių, ir kai bandžiau didinti tempą, jis vis dar buvo šalia. Mes bėgome po šešias minutes, o jis tiesiog šnekėjosi. Trumpai tariant, jis vis ateidavo ir po kelių savaičių paklausė, ar galėčiau padėti jam pasiruošti apygardos mokyklų čempionatui. Nebuvau jo treneris, tik padėjau jam, bet po to, kai jis laimėjo tas lenktynes, jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Ačiū, treneri“, ir nuo to viskas prasidėjo.

Ar bėgant metams keitėsi jūsų treniravimo filosofija?

Ji labai pasikeitė. Kai buvau jaunas treneris, man buvo labai gaila tokių trenerių kaip Drapesas [Markas Draperis], Katrina [Katrina Wootton] ir Baddersas [Andy Baddeley], nes aš mokiausi iš jų. Pirmosiomis dienomis padarėme keletą klaidų, bet mokėmės kartu.

Prisimenu, kaip su Baddersu nuvykome į jo pirmąjį Europos uždarų patalpų čempionatą Madride ir jis iškrito pirmajame etape. Per treniruotes per daug stengėmės, ir jis buvo pargriuvęs. Nuėjau į apšilimo trasą, o Markas Rowlandas tik pažvelgė į mane ir pasakė: „Gerai, treneri?“. Jis pasakė: „Čia tu užsidirbi diržus, čia tu eini ir viską sutvarkai, o grįžęs esi geresnis“. Tai teisingi žodžiai ir būtent tai yra trenerio darbas, tai yra darbas kartu.

Vaikinai, kuriais dabar rūpinuosi, turi naudos iš 28 metų, kuriuos praleidau šiame sporte kaip treneris. Esu labiau patyręs ir puikiai suprantu, kada reikia spausti, kada stabdyti ir kada jau gana. Mes žinome, kas veikia; sunkiai dirbsime, kai reikės sunkiai dirbti, bet jei ateis laikas stabdyti, aš juos stabdysiu.

Praėjusiais metais prisijungėte prie „Hoka“ kaip treneris. Kaip tai įvyko ir kodėl komanda „Makou“ jums taip tinka?

Maždaug prieš 18 mėnesių man paskambino „Hoka“ ir paklausė, ar nenorėčiau dirbti su jais kaip treneris. Aš jau treniravau Tomą Andersoną, o reikalams įsibėgėjus pradėjau dirbti su Rory, Scottu ir Ellisu.

Sausio mėn. prie mūsų prisijungė Callumas Elsonas (jis pasirašė sutartį su „Hoka“, bet tuo metu aš jo netreniruodavau), o netrukus po to pradėjau treniruoti Efremą Gidey, taigi šie penki vaikinai sunkiai dirbo ir treniravosi kartu.

Vaikinai, remiami „Hoka“, įkūrė „Team Makou“ komandą. Tai buvo labai organiška, ir, mano požiūriu, man labai pasisekė. Dirbu tik su tais žmonėmis, kurie yra atsidavę, turi tinkamą mąstyseną, tinkamą susižaidimą ir nori pritarti mano treniravimo filosofijai, o tai pirmas kartas, kai turėjau galimybę dirbti kaip treneris su tokių talentingų sportininkų komanda.

Noriu sukurti tokią aplinką, kurioje sportininkai būtų 100 proc. susikoncentravę į treniruotes ir norėtų sunkiai treniruotis, o pasibaigus treniruotei galėtų mėgautis po treniruotės kilusiu šurmuliu ir pokalbiais po treniruotės, kurie yra labai reikalingi. Nėra geresnio būdo nuvažiuoti 110 mylių per savaitę, nei bėgti su bičiuliais, atlikti tą patį darbą ir pakeliui pasijuokti. Jungtinėje Karalystėje ar net pasaulyje nėra daug vietų, kur kartu dirbtų šeši ar septyni vaikinai, kurie 5 km bėgtų greičiau nei per 13:30 min. arba 10 km – greičiau nei per 28 min. Tai gana ypatinga, ar ne?

Kokie iššūkiai kyla dirbant su skirtingomis asmenybėmis komandoje?

Padeda patirtis ir tai, kad esu investavęs. Jūs sužinote apie sportininkus individualiai, kas juos veikia, kas juos jaudina ir ko jiems reikia iš treniruočių, kaip emocinės paramos, bet tai, manau, yra įdomiausia trenerio darbo dalis. Tai ne tik parašyti treniruočių tvarkaraštį ir pasakyti: „Tiesiog tęskite“, bet ir stebėti, kaip kiekvienas sportininkas reaguoja į treniruočių stimulus, ir skatinti juos toliau.

Galų gale, jie yra žmonės, kaip ir visi kiti. Jie taip atsidavę ir susikoncentravę į tai, ką daro, kad juos nuliūdina, jei nepasiekia norimo ar laukiamo lygio rezultatų. Bet tai kaip ir bet kas, jūs suteikiate jiems šiek tiek erdvės, kartais galite juos tiesiog apkabinti ir pakelti juos, priversdami pastatyti vieną koją priešais kitą ir grįžti į darbą. Visada tikėjau, kad kai pradedi pasirodyti treniruotėse, tai tave pakelia ir staiga į viską žiūri pozityviau.

„Liverpool Cross Challenge“ vyrų lyderiai (Gary Mitchell)

Ar jums sunku valdyti lūkesčius, kai grupėje yra tiek daug potencialo?

Manau, kad visi sportininkai supranta, jog kelyje bus ir pakilimų, ir nuosmukių. Jie žino, koks yra procesas ir į ką mes orientuojamės, bet jei būsime atsidavę ir toliau sunkiai dirbsime, mūsų keliami aukšti standartai bus pasiekiami.

Jie visi tobulėja ir mes darome teisingus dalykus. Mes laikomės paprastumo, jie dirba kartu, atlieka darbą ir gauna atlygį. Jie visi yra labai skirtingi, bet vienas kitam duoda ir pasiima. Tai procesas, ir viena vertingiausių pamokų, kurias išmokau dirbdamas treneriu, yra neskubinti šio proceso.

Tai, ką vaikinai ir Sara daro dabar, yra tai, ko reikia mūsų sportui. Tai parodo, kad sunkus darbas ir darbas kartu veda į priekį. Tai rodo kitiems bėgikams, kad bėgimas gali būti įdomus ir jaudinantis, kad nereikia visiškai priklausyti nuo federacijos finansavimo, nes „Hoka“ tai labai rėmė ir skatino. Tai nelengva, bet mes kuriame kažką ypatingo, ir manau, kad jei galėsime tęsti pradėtą darbą, kas žino, kas gali nutikti.

Be to, šiandien sportininkams keliami neįtikėtini standartai. 27 minutės 10 km distancijai yra visiškai beprotiška. Kad galėtum tai pasiekti, turi turėti tinkamą trenerio, komandos draugų ir prekės ženklo palaikymą. Jums reikia visokeriopos pagalbos, o tai ir yra mūsų tikslas.

Kokį didžiausią pokytį pastebėjote lengvojoje atletikoje nuo tada, kai pirmą kartą įsitraukėte į jos veiklą?

Kai tik pradėjome užsiimti šiuo sportu, socialinė žiniasklaida nebuvo didelis dalykas. Standartai, kuriuos dabar turi pasiekti sportininkai, yra griežtesni, tačiau socialinės žiniasklaidos jiems daromas spaudimas yra neadekvatus.

Be to, tai blaško dėmesį, ir per daugelį metų tai patyriau su vienu ar dviem sportininkais, kai jie atėjo į treniruotę ir paklausė: „Kodėl mes nedarome to ar ano?“. Sportininkui, kuris nėra 100 proc. atsidavęs treneriui ir kurio dėmesį blaško kitos treniruočių idėjos ir filosofijos, apie kurias jis girdi ar mato socialiniuose tinkluose, gali būti labai sunku.

Gana anksti aiškiai pasakau, kad esu lygiai taip pat suinteresuotas padėti žmogui jo bėgimo karjeroje, tačiau turi būti supratimas, kad jei aš esu suinteresuotas, tai ir jie turi būti tokie pat suinteresuoti; jie turi daryti tai, ko iš jų prašoma, kaip įmanoma geriau, kad galėtume dirbti kartu ir padėti jiems tapti geresniais bėgikais. Tai taip paprasta. Visada jaučiausi esąs senosios mokyklos atstovas, kurio filosofija nukreipta į ateitį, todėl pažvelgsiu į viską, kas vyksta, ir nuspręsiu, ką naudosime ir ko nenaudosime.

Kas jus skatina judėti pirmyn?

Kai tik pradėjau treniruoti, tai buvo su „Drapes“, tada „Katrina“, paskui „Badders“. Visi jie buvo nuostabūs žmonės, su kuriais buvo malonu dirbti. Būdami treneriais, mes nesipelnome iš sporto, o iš prisiminimų ir to, ką daro mūsų sportininkai. Mes turtėjame iš to, kad jie mėgaujasi sportu, o tai man ir yra svarbiausia. Neįsivaizduoju nieko geresnio, kaip dirbti su sportininku ir pasiekti, kad jis pasiektų tokį lygį, kai pasirodo ir padaro kažką daugiau, nei kada nors manė esant įmanoma. Tai man kelia šypseną. Tai tarsi: „Štai taip, sakiau tau, kad gali tai padaryti“. Tai tikėjimas sportininko gebėjimais ir parodymas jam, kad jis gali daugiau, nei galvoja, kad gali. Tai labai paprastas dalykas, bet labai ypatingas.

Šis straipsnis pirmą kartą pasirodė AW žurnalo gruodžio mėnesio numeryje.

Vertimas automatinis iš: https://athleticsweekly.com/interviews/andy-hobdell-coaches-dont-get-rich-off-the-sport-we-get-rich-off-the-memories-1039995183/